Kas tau yra pasitikėjimas gyvenimu?
Man tai tarsi didžiuliai šilti, švelnūs delnai, į kuriuos įkrentu, guliu ten sau ramiai ir vos šypsausi.
Kai aš pasitikiu gyvenimu, aš galiu saugiai eiti, smalsiai tyrinėti pasaulį, žinodamas, kad yra vieta, kur aš kaip vaikas galiu parbėgti į saugų glėbį, įsikniaubti į išblukusią prijuostę, kai nusvylu pirštus ar nusibrozdinu kelius. Aš žinau, kad manim bus pasirūpinta.
Kai pasitikiu gyvenimu, tuomet aš žinau, kad nesu išklydęs iš savo kelio, kad mano kelias – visuomet man po kojomis.
Ir kai žinau, kad netgi tomis akimirkomis kai netikėsiu, manimi vis tiek pasirūpins.
Iš kur ateina pasitikėjimas gyvenimu?
Iš stebėjimo, kokia yra pasaulio tvarka. Kaip viskas vyksta ciklais, gimsta ir miršta, ir viskas susideda iš tų pačių dalelių. Net ir mano kūnas yra iš visko, kas kažkada jau buvo, tik turėjo kitas formas. Iš seniai mirusių žvaigždžių ir iš maisto, kurį valgė mano mama.
Dar žinau, kad pažvelgęs atgal visada pamatai, jog buvo reikalingas kiekvienas patirtas kelio milimetras.
O kur esti pasitikėjimas gyvenimu?
Nei ateityje, nei praeityje, nes jos abi – iliuzija.
Jis – dabartyje, santykyje su dabartimi. Tavo dėmesyje.
Tereikia duoti akimirkai savo dėmesio, pamaitinti ją, palaistyti.
Tiesiog buvime yra tylu, ramu. Gera.
Tiesiog buvimas ir yra tie delnai, į kuriuos atsigulęs esi mylimas dievo vaikas, dievo vabalėlis. Čia ir yra dievo namai, kur viskuo pasirūpinta. Mano namai.