Pastaruoju metu pas mane vis sugrįžta lūkesčių leitmotyvas. Tikiu, kad visi normalūs žmonės nuolat turi lūkesčių. Tik juose dažnai būna užprogramuotas vienas dalykas – nusivylimas.
Prieš savaitę buvau ekstatiniuose šokiuose. Ragavau šitą dalyką vasarą, per vieną festivalį. Pirmą sykį šokdama tikrai patyriau ekstazę, buvo kažkas nuostabaus! Išpildė savo pavadinimą su kaupu. Tąsyk ėjau „į kažkur“, tiesiog žinojau, kad bus šokiai ir kad mėgstu šokti. Taigi, lūkesčių kaip ir neturėjau. Ir buvo nuostabu!
Ir štai tada įgyta patirtis suformavo lūkestį ateities ekstatiniams šokiams. Aš susidariau savo paveikslą, kas tai yra ir kaip turi būti.
Dabar nutariau sudalyvauti vėl. Galvoju, oi kaip gerai! Vėl bus ekstazė! Išsidūksiu kaip velnias! Na ir ką jūs galvojat? Nueinu, visai kitokie žmonės, visai kitokia atmosfera, visai kitokia muzika. Ir aš visai kitokia… Muzika nervuoja, nekomfortiška, vienišumo jausmas, ritmas per greitas… Tada dar staiga užplūsta mirtinas nuovargis. Nors imk ir išeik….
_____________________________________________________
Ką apskritai reiškia turėti lūkesčių? Reiškia, žinoti aiškų scenarijų, kaip kas turėtų vykti, veikti, atrodyti, kaip turi elgtis kiti. Kai ateina susitikimas su realybe ir ji atitinka lūkestį – nuostabu! O kas, jeigu neatitinka, kaip mano atveju? Aišku, nusiviliu. Nes gi ne taip turėjo būti.
Turėti lūkesčių – tai visada rizikuoti nusivilti, nes įsivaizdavimas dažnai nesutampa su realybe.
Žinau, kad taip bus dar šimtus kartų, nes aš žmogus. Tik kai dalykai nevyksta pagal mano scenarijų, svarbu išlaikyti lankstumą ir gebėjimą savo dėmesį perkelti nuo dalykų, kurių nekontroliuoju (fizinė būsena, muzika šokių erdvėje, žmonių nuotaika), į dalykus, kuriuos galiu kontroliuoti (mano vertinimas, veiksmai) T.y. nuo išorės į vidų.
_____________________________________________________
Vietoj to, kad išeičiau, pasirinkau sugrįžti į šokių salę ir pasižiūrėti:
- O kaip aš bendrame ritme galiu būti savo ritmu?
- Kaip vienišume galiu atrasti artumą su savimi?
- Į ką galiu atsiremti savo viduje?
- Jeigu man reikia poilsio, kaip galiu pailsėti čia ir dabar?
Įsiklausiusi į save nurimau, kūnas atsipalaidavo, pasirinko savo ritmą. Atsigręžusi į tai, ką aš galiu, atsivėriau galimybei patirti realybę ir prisitaikyti prie vyksmo čia ir dabar.
Taigi, jeigu dalykai einasi ne pagal planą, pabandykite fokusuotis ne į tai, kas ne taip/ ko negaliu → o į tai, ką galiu su tuo, ką turiu, ten, kur esu.