Pagaunu kartais save, apsėstą nedidelės didybės manijos. O ten – tiek įtampos, tiek „reikia“, tiek negana! Ir galvoju:
- Kodėl mums būtinai reikia pasiekti, užlipti, įkopti, įrodyti?
- Kodėl nenoriu dirbti normalaus, vidutiniško darbo?
- Kodėl netinka atostogos kaime, o būtinai turiu važiuoti, kur egzotika?
- Kodėl būtinai turiu visada būti užsiėmęs, kitaip jaučiu kaltę?
- Kodėl renkuosi dirbti daugiau, nors jau dabar visko užtenka?
- Kodėl vis negana kursų, diplomų, sertifikatų? Nors dažnai tiesiog kaupiu tas žinias ir net nepanaudoju.
Tai kodėl negaliu būti normaliu, paprastu?
- Ogi todėl, kad nesijaučiu, kad būdamas tiesiog normalus esu vertingas.
- Todėl, kad kažkada patikėjau, jog būsiu vertingas tik tada, kai būsiu kažkoks kitoks, o gal net kažkas kitas.
- Kad tokio, koks esu dabar, savybės nevertingos ir nelaukiamos pasaulyje.
- Nes nuo mažų dienų perėmiau įprotį lygintis su kitais, žiūrėti į kitų fasadus (galinis kiemas retai rodomas) ir iš to siekio atitikti standartą visada jaustis nepakankamu.
Nepakankamumas – visuotinis gyvenimo melas. Nes ką bepadaryčiau, ką bepasiekčiau, kiek bebūčiau medalių užsikabinęs – giliai viduje AŠ būsiu TAS PATS AŠ, kuris tiek gimęs, tiek šią akimirką yra vienodai vertingas. Kaip ir visi kiti žmonės.
Todėl ir pašaukimo bei mylimos veiklos temos tokios aktualios (ir kartais klaidinančios): dažnai tikimės, kad atradę SAVO PAŠAUKIMĄ, savo mylimą veiklą atrasim ten ir save – tik didesnį, gražesnį, ypatingą. Keičiantį gyvenimus. Turintį pasaulyje reikšmingą misiją. Tokį save, kuris po savęs tai jau tikrai kažką tokio paliks! O ne kokį tai paprastą žmogelį, kuris tiesiog eina į paprastą darbą, maitina savo vaikus, žiūri filmus ir mėgsta pamiegoti. Nes toks tai jau nelabai ko vertas, ar ne?
O ką, jeigu tikrasis pašaukimas – BŪTI SAVIMI? Nei geresniu, nei blogesniu – normaliu? Tokiu, koks esu pašauktas būti? Su visai netobulumais, baimėm, abejonėm, emocinėm duobėm, didelėm pėdom, galėjimais ir negalėjimais? Su savo juoku, talentais, stiprybėm, meile jūrai, švelniu būdu ir pomėgiu žvejoti? Su savo mažais džiaugsmais, kurie gal visai ne fancy, bet tokie mieli man pačiam?
Kartais tas siekis būti ypatingu, kitokiu, išskirtiniu, pasiekusiu, sėkmingu labai išvargina.
Jeigu pavyktų retkarčiais save įtikinti, kad esu paprastas žmogus, kad nieko iš tiesų neturiu padaryti, nuveikti, įrodyti…? Kaip palengvėtų, kiek naštos ir atsakomybės nuo pečių nusiristų. Ir kaip tada būtų lengva tiesiog bandyti dalykus, eiti paskui įkvėpimą. Tiesiog gyventi.
Kaip nuostabiai parašė poetas H. Radauskas:
„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“
O jeigu skaitant kilo vidinis pasipriešinimas – „kaip tai? O tai kas sieks? Kas inovacijas kurs? Kas pasaulį keis? Nėra laiko sėdėti po krūmais!“ – paklausk, kieno čia balsas kalba?