Normalu, kad kai pasidaro sunku, pradedam dairytis į kitus darbus, kitas galimybes, kitų kiemus. Atrodo, va daryčiau kažką kito ar kitur – tikrai ir lengviau būtų, ir rezultatai geresni.
Atsimenu, prieš kokius 10 metų labai prastai jaučiausi savo kailyje. Be vietos, be prasmės, be ašies. Ir – koks sutapimas! – tuo metu baisiai norėjau išvažiuoti gyventi į užsienį. Atrodė, jau kaip važiuosiu, kaip ten bus gerai! Buvau įsikibus į jausmą, kad kita aplinka mane savaime pagydys, viską pradėsiu iš naujo, balti lapai ir t.t. Gerai, kad neišvažiavau. Nes prie nešamos vidinės naštos būtų dar prisidėjus ir išorinė.
Yra toks nuostabus pasakymas:
„Wherever you go – there you are”, Jon Kabat-Zinn
Mano vertimas būtų – nuo savęs nepabėgsi ir realybės neapgausi.
Su darbais ar santykiais tas pats – kol neišsikuopiau vidinės pelkės, tol ją tampausi visur su savim.
Tai kai labai norisi keisti dabartį į kažką naujo – verta peržiūrėti savo gyvenimo pattern’us, ar kartais situacijos nesikartoja. Pvz. kur benueičiau – vis tas pats: vadovas blogas, kolegos durniai, antrosios pusės per prastos, tik aš vienas lelija. Ir jeigu turėsiu drąsos būti su savim labai labai atviras, gali būti, kad pamatysiu, jog čia visai ne aplinka kalta, kad man kažkas nesiseka… Gal tai mano senos istorijos ar ribojantys elgesio modeliai kiša koją…
Aišku, gali būti, kad tikrai išaugau seną rūbą ir metas išoriniam pokyčiui. Kad atskirčiau motyvą, galiu paklausti savęs:
Kokia mano kryptis? Ar aš nuo kažko bėgu, ar augu į kažką?
Ir jeigu atrasiu visai ne tai, ką norėjau matyti – nuostabu! Nes dabar žinau tiesą, o ne toliau gyvenu iliuzijoje. O kai žinau tiesą – tik tada galiu keisti dalykus iš pagrindų (t. y. iš vidaus), o ne svajoti, kaip būtų, jeigu būtų.