– Kaip džiaugiuosi, kad į tave kreipiausi. Pagaliau nejaučiu kaltės ir gėdos jausmo dėl to, kas esu ir ką darau, nebėra to jausmo, kad kažko vis nespėju. Tiek lengvumo ir taikos su savimi atsirado! Gailiuosi tik vieno: galėjau kreiptis anksčiau.
– Jeigu būtum galėjusi – būtum kreipusis. Bet tiesiog dar nebuvo laikas.
Ar ir tave dažnai aplanko jausmas, kad jau seniai:
- turėjau būti padaręs gerą karjerą ar pakeitęs nemėgstamą darbą
- turėjau būti atradęs ir išvystęs mylimą veiklą ar verslą
- turėjau būti investavęs ir užsitikrinęs pasyvius finansus
- turėjau būti pasiekęs aplinkinių pripažinimą
- turėjau būti susitvarkęs su savo vaikystės žaizdom ir nereaguoti į trigerius
- turėjau būti įgijęs naudingus įpročius, įgudęs sportuoti/ medituoti/ dėkoti ir kt.
- turėjau būti įveikęs visas savo baimes
- turėjau pasiekti/ nuveikti/ pradėti/ tapti/ pasikeisti….?
Tiesa yra ta, kad jeigu iki šiol kažko nepadarei – reiškia ir negalėjai!
Reiškia, dar nebuvo nei viduje, nei išorėje susidėliojusios tinkamos sąlygos. Nes mes nieko nedarom nei per anksti, nei per vėlai. O darom būtent tada, kai tam ateina laikas. Judam per gyvenimą būtent tokiu tempu, kokiu galim su visa savo gyvenimo patirtimi, su visais įsitikinimais, istorijom ir įpročiais, kurie formavosi nuo pat vaikystės, su savo cheminėmis kūno reakcijomis, visada pagal savo galimybes.
Tam, kad kažką pradėtume ar pasiektume, turime būti daaugę iki to žmogaus, kuris yra jau nuėjęs visą kelią iki tikslo.
Įsivaizduokime, kad esu taške A ir noriu būti taške B
- Bet būdamas taške A aš kol kas esu A žmogus. O B taške reikia B žmogaus.
- Tarp A ir B yra atstumas, kurį reikės nueiti. Teleportuotis niekaip neišeis, nes tai prieštarauja evoliucijos dėsniui.
- Ir jeigu visgi teleportuočiausi – vis tiek likčiau žmogumi A, tik esančiame taške B.
- Taigi tik eidamas kelią po truputį iš A žmogaus tampu žmogumi B.
Todėl nesigraužk dėl praeities – viską padarei būtent taip, kaip galėjai.
Geriau pasitik save ten, kur esi, be kaltinimo, su atjauta, ir pripažink: „taip, kol kas nepasiekiau/ nepradėjau/ netapau. Yra taip, kaip yra”. O tada kai pripažinsi realybę tokią, kokia ji yra (nes „galėjau“ yra iliuzija), atsiras erdvės pokyčiui.
Didžiausia problema yra ta, kad mes žiūrime į tolimo kalno viršūnę ir jos akivaizdoje pasijaučiam tokie menki, kad sustingstam. O jeigu nukreipiame žingsnį sau po kojomis, tada viskas pradeda atrodyti arčiau ir realiau 
Todėl kai kitą kartą aplankys graužatis dėl to, ką jau TURĖJAI būti padaręs ar kuo tapęs, iš karto paklausk savęs:
– Ką galiu padaryti ŠIANDIEN? Kokį vieną, patį mažiausią žingsnelį galiu žengti link savo trokštamos B realybės?