Praeitą savaitgalį buvome su dukra arklių reabilitacijos centre Arklių slėnis. Labai visiems rekomenduoju nuvykti, jeigu mylite gyvūnus. Šįsyk atvažiavome ne pasižiūrėti, o pasidarbuoti. Krovėme šieną, rinkom kakučius, glostėm žirgus. Virš galvų praskrido gervė su raudona kepurėle. Kitos savanorės bailutis šuo vis taikydavosi pasprukti atgal prie mašinos. Ir buvo taip gera kartu dirbti tuos paprastus darbus gryname ore!
Po darbo prasilenkėme su grupe gražių, švarių, santūrių lankytojų, kurie atvažiavo pasižiūrėti. Ir dukra man staiga sako: “Žinai, mama, man kur kas labiau patinka dirbti, negu žiūrėti, nors dabar ir skauda viską”.
Ir tikrai, stebim, matuojam, dėliojam, planuojam, ruošiamės. Tik vat džiaugsmo iš to maža.
Ta tema prisiminiau gražią istoriją apie beždžionėlę ir upę iš Mark Nepo knygos “Nubudimas”:
„Pasakojama, kad didis dzeno mokytojas paliepė mokiniui sėdėti prie upelio, kol išgirs tai, ko jį gali išmokyti vanduo. Dienų dienas jis suko galvą, stengdamasis rasti atsakymą, tik staiga pribėgo beždžionėlė ir kupina džiaugsmo ėmė linksmai pliuškentis vandenyje. Mokinys apsiverkė ir grįžo pas mokytoją, o šis meilingai jį sudraudė: „Tai beždžionėlė išgirdo. Tu tik klauseisi.“
Kupini geriausių ketinimų dažnai susikuriame apgaulingas upės tyrinėtojų karjeras, nė karto net kojų nesušlapę. Taip pat galime svarstyti apie didžią filosofiją, nė karto nepasakę tiesos, arba analizuoti savo skausmą, nė karto jo nejutę, arba tyrinėti šventas vietas, taip ir nepavertę šventove tos vietos, kurioje gyvename.
Šitaip galime pastatyti katedrą ant kranto ir nuolat rūpintis, kad ji būtų švari. galime skaičiuoti pinigus, kalbėti maldas, o iš tiesų nieko neišleisti ir nė karto nepajusti Dievo artumo. Šitaip galime meistriškai groti ar mylėtis, nė karto nepajutę nei muzikos, nei aistros.
Mokinys apsiverkė todėl, kad beždžionėlė, turkšdamasi ir pliuškendama upėje, išgyveno džiaugsmo akimirką, o jam, mokiniui, visas jo klusnumas, pasiaukojimas ir meditacijos tokio džiaugsmo nesuteikė.
Upė, suprantama, yra praeinanti mūsų gyvenimo akimirka. Dabartis mus kviečia gyventi savo gyvenimą. Kad ir kaip arti prieitume, kad ir kiek daug įgytume priartėję ir jautriai, nuoširdžiai įsiklausę, džiaugsmo vis tiek nepatirsime kitaip, kaip tik įbridę į upę.
Kartą sėdėjau aptvertoje verandoje prie ežero, kur buvau įpratęs kas vasarą atvažiuoti jau dvidešimt metų. Mudu su draugu stebėjome lietų, kaip per tuos metus esame darę begalę kartų.
Staiga mano draugas, nelyginant toji paprasta, graži beždžionėlė, pašoko iš vietos, staigiu judesiu atlapojo verandos duris, nusimetė drabužius ir įšoko į lietaus pripildytą ežerą. Žiūrėjau į jį tarsi mokinys, jusdamas skausmą žmogaus, kuris niekad nebuvo sušlapęs, o paskui irgi nusimečiau drabužius ir šokau iš paskos.„
Kas ta upė, į kurią Tau jau seniai laikas bristi?